Juozas Bartašius "Atsiminimai"

"Kai 1922 metų vėlų rudenį į nepriklausomą Lietuvą iš Rusijos atvažiavo ešalonas buvusių 1863 metų sukilėlių ir spaudos platintojų, ištremtų Caro į Rusiją, vaikai ir anūkai, su tuo ešalonu ir mūsų šeima grįžo į Lietuvą. Tėtis, mama, du broliai, dvi seserys ir aš. Man buvo 8 metai. Mes papildėm Lietuvos dvarininkams ir buožėms piemenų, bernų ir mergų skaičių. Atvežė mūsų šeimą į Marijampolę. Iš ten su konke vežė į Gudelius, o iš ten jau arkliais į Balbieriškio valsčių Tedeušavo dvarą.
Valdžios buvo nurodyta ten apgyvendinti 4 šeimas. Atvykus mums į nurodytą vietą, vietiniai gyventojai buvo užėmę tuos kumetynus, kuriuos buvo įspėti ištuštinti ir mums atvykus užleisti.
Jie nebuvo ištuštinti, antrą galą kumetynų užsirakino ir mūsų neįsileido. Lapkričio lietūs mus permerkė važiuojant iš Gudelių į Tadeušavą, o čia dar niekas neįsileidžia net į pastogę. Vyriausiam broliui Antanui buvo 16 metų, Jonui 14 metų, Marytei 10 metų, man 8 metai ir mažiausiai sesutei vos 5 metai. Nieko nepadarė ir jų vietinis seniūnas. Taip mes ir šalome lauke lietui lyjant, kol iš Balbieriškio buvo iškviestas ir atvyko policininkas. Gyventojai jo neklausė. Bet jis kartu su seniūnu, padedant mūsų žmonėms, nežiūrint jų triukšmo, nulaužė spynas, liepė išsinešti iš ten jų daiktus ir mus įleido į trobą. Troboje asla nekūrenta, šalta.... Žmonės čia gyveno vidutiniškai - gerai, todėl ir nenorėjo papildomų šeimų. Mat jautė, kad kada nors bus žemė dalinama gyvenančioms šeimoms. O čia dar atvyko "azijatai", taip jie mus vadino. Bijojo, kad naktį neišpjautų jų šeimų.
Apsiramino tik sužinoję, kad mes esame tokie pat lietuviai kaip ir jie, tik mūsų senelius ištrėmęs Caras už lietuviškos spaudos platinimą į Sibirą. Greitai susigyvenome, ypač mes, vaikai. Vaikai labai įdomavosi mūsų pasakojimais apie gyvenimą Rusijoje, apie ten augančius arbūzus, dynias, pomidorus, kurių Lietuvoje mažai kas iš suaugusiųjų buvo matęs. Jiems buvo labai įdomu, kai mes šalia lietuviškos kalbos mokame dar ir rusiškai."

Tiems, kurie šio žmogaus nepažinojo, pristatau - Juozas Bartašius - mano senelis, anapilin išėjęs 1993 m. kovo 1-ąją. Jo mirtis buvo nelaukta, netikėta ir labai skaudi žinia. Tų metų vasario mėnesio paskutiniąją dieną jis savo anūkams pasipasakojo apie savo vaikystę, dalijosi prisiminimais apie jo šeimos ištrėmimą į Sibirą, apie karo metus ir vis kartojo, kaip jis laukia pavasario. Kalendorinio pavasario jis visgi sulaukė, tačiau nespėjo juo pasidžiaugti...
Šiandien rankose laikau jo knygą "Atsiminimai", kurią pirmą kartą išvydau senelio mirties išvakarėse. Joje pateikti atsiminimai iš jo vaikystės ir brandos, darbo kolūkyje. Senelis be galo mylėjo bites. Kaime visada turėdavome skanaus medaus, o per medkuopį visi anūkai puldavo padėti seneliui medų išsukti, o paskui visi jį "dorodavo" tai su šviežiu agurkėliu, tai ant skanaus močiutės pagaminto sūrio varvindavo :) Senelis be galo mylėjo anūkus, užsiimdavo su jais, žaisdavo, ant kupros nešiodavo :)
Aš labai džiaugiuosi, kad jis toks buvo, kad man teko jį pažinoti, kad jis nugyveno ilgus metus ir kad ramiai pasitraukė iš gyvenimo. Džiaugiuosi, kad jis ilsisi, o liepsnelė jo gerumo iki šiol rusena artimųjų širdyse.

V. Ruzgas, ištrauka iš knygos "Atsiminimai": "Pragyventos darbų dienos yra gyvenimo, epochos metraščio puslapiai, iš kurių susideda sodžiaus ir krašto istorija. Norint tokį metraštį parašyti, reikia pragyventi nemažai metų, mylėti ir puoselėti savo gimtinę darbais, turėti kantrybės ir lyrikos jausmą... Nuoširdžiu ir tyru varpeliu skamba autoriaus eilėraščių eilutės, rašytos pačiam sau, atitrūkus nuo darbų, kasdienybės, skirtos Žemei ir Tėviškei. Tai pavyzdys visiems mums, kad reikia visada rasti laiko grožiui ir švelnesniam jausmui, brandinti savo dvasinę kultūrą."

Juozo Bartašiaus kūryba

"Pavasarėjant"

Koks pagauna tada jausmas,
Kai Saulutė tirpdo ledą,
Ir apleidžia širdį skausmas
Širdy vietos nesuradęs.

Norisi išklyst su vėju,
Pasvyruoti su berželiais.
Bet kažkas lauku atėjo
Tai pavasarėlis žalias.

----------------***----------------

Prie baltojo beržo kamieno
Po žaliuoju jo vainiku
Man menasi prabėgę dienos
Vargingos jaunystės laikų.

Tu - beržas - svyruosi palaukėj
Tau paukščiai dainų daug čiulbės
Pažįstamas balsas man šaukia
Tai balsas - žemelės širdies.

Ir noris sušukti,-
O aukšta Dangaus mėlyne
Neviliok Tujen, man svaigsta galva.

Turiu aš žemėje augantį Liną
Kurs žydi Tavo mėlynumo spalva.


"Dariui ir Girėnui"

Mes esame draugai
Dirbkim visi kartu
Ir skatinkim meiliai
Mes Jaunąją Kartą!
Mokykimės iš spaudos,
Kaip mylėti šalį,
Kaip pagerbti Didvyrius!
Meilė daug ką gali!
Apie Darių ir Girėną
Paklausykite draugai,
Pasakysiu kartą vieną,
Kad jie žuvo garbingai!
Kai pakilę į erdves
Su audrom kovojo,
Kad Soldino miškai
Jiems kelią pastojo.
Kad ne niūrieji miškai,
Lemtis nelauktoji,
Būt pamatę Lietuvos
Sūnų ir artoją.
Garsiai šauktume Valio!
Už jų narsų žygį,
Žalioj lankoj būdami
Drąsuolius išvydę.
Stepas - Stasius - du vardai
Mylėjo jie Tėviškę karštai!
Ir nors jie suglaudė sparnus,
Jųjų vardas amžiams bus.

Mieli broliai ir sesutės,
Negana liūdėti...
Neužmiršti jų vardų
Reik eiles sudėti!
Jei kas žinote gražiau,
Tai nereikia slėpti.
Taigi nuoširdžiai prašau
Gausiai atsiliepti.

p.s. Ir vėl pabaigai, tarp kitko... mane šokiravo vienas faktas, kurį perskaičiau knygoje - mano prosenelis mirė sausio 23 dieną. Būtent tą dieną, po 61-erių metų pasaulį išvydau aš. Keistas sutapimas, bet esu įsitikinusi, kad niekas šiame pasaulyje nevyksta be priežasties...