Juozas Bartašius "Atsiminimai"

"Kai 1922 metų vėlų rudenį į nepriklausomą Lietuvą iš Rusijos atvažiavo ešalonas buvusių 1863 metų sukilėlių ir spaudos platintojų, ištremtų Caro į Rusiją, vaikai ir anūkai, su tuo ešalonu ir mūsų šeima grįžo į Lietuvą. Tėtis, mama, du broliai, dvi seserys ir aš. Man buvo 8 metai. Mes papildėm Lietuvos dvarininkams ir buožėms piemenų, bernų ir mergų skaičių. Atvežė mūsų šeimą į Marijampolę. Iš ten su konke vežė į Gudelius, o iš ten jau arkliais į Balbieriškio valsčių Tedeušavo dvarą.
Valdžios buvo nurodyta ten apgyvendinti 4 šeimas. Atvykus mums į nurodytą vietą, vietiniai gyventojai buvo užėmę tuos kumetynus, kuriuos buvo įspėti ištuštinti ir mums atvykus užleisti.
Jie nebuvo ištuštinti, antrą galą kumetynų užsirakino ir mūsų neįsileido. Lapkričio lietūs mus permerkė važiuojant iš Gudelių į Tadeušavą, o čia dar niekas neįsileidžia net į pastogę. Vyriausiam broliui Antanui buvo 16 metų, Jonui 14 metų, Marytei 10 metų, man 8 metai ir mažiausiai sesutei vos 5 metai. Nieko nepadarė ir jų vietinis seniūnas. Taip mes ir šalome lauke lietui lyjant, kol iš Balbieriškio buvo iškviestas ir atvyko policininkas. Gyventojai jo neklausė. Bet jis kartu su seniūnu, padedant mūsų žmonėms, nežiūrint jų triukšmo, nulaužė spynas, liepė išsinešti iš ten jų daiktus ir mus įleido į trobą. Troboje asla nekūrenta, šalta.... Žmonės čia gyveno vidutiniškai - gerai, todėl ir nenorėjo papildomų šeimų. Mat jautė, kad kada nors bus žemė dalinama gyvenančioms šeimoms. O čia dar atvyko "azijatai", taip jie mus vadino. Bijojo, kad naktį neišpjautų jų šeimų.
Apsiramino tik sužinoję, kad mes esame tokie pat lietuviai kaip ir jie, tik mūsų senelius ištrėmęs Caras už lietuviškos spaudos platinimą į Sibirą. Greitai susigyvenome, ypač mes, vaikai. Vaikai labai įdomavosi mūsų pasakojimais apie gyvenimą Rusijoje, apie ten augančius arbūzus, dynias, pomidorus, kurių Lietuvoje mažai kas iš suaugusiųjų buvo matęs. Jiems buvo labai įdomu, kai mes šalia lietuviškos kalbos mokame dar ir rusiškai."

Tiems, kurie šio žmogaus nepažinojo, pristatau - Juozas Bartašius - mano senelis, anapilin išėjęs 1993 m. kovo 1-ąją. Jo mirtis buvo nelaukta, netikėta ir labai skaudi žinia. Tų metų vasario mėnesio paskutiniąją dieną jis savo anūkams pasipasakojo apie savo vaikystę, dalijosi prisiminimais apie jo šeimos ištrėmimą į Sibirą, apie karo metus ir vis kartojo, kaip jis laukia pavasario. Kalendorinio pavasario jis visgi sulaukė, tačiau nespėjo juo pasidžiaugti...
Šiandien rankose laikau jo knygą "Atsiminimai", kurią pirmą kartą išvydau senelio mirties išvakarėse. Joje pateikti atsiminimai iš jo vaikystės ir brandos, darbo kolūkyje. Senelis be galo mylėjo bites. Kaime visada turėdavome skanaus medaus, o per medkuopį visi anūkai puldavo padėti seneliui medų išsukti, o paskui visi jį "dorodavo" tai su šviežiu agurkėliu, tai ant skanaus močiutės pagaminto sūrio varvindavo :) Senelis be galo mylėjo anūkus, užsiimdavo su jais, žaisdavo, ant kupros nešiodavo :)
Aš labai džiaugiuosi, kad jis toks buvo, kad man teko jį pažinoti, kad jis nugyveno ilgus metus ir kad ramiai pasitraukė iš gyvenimo. Džiaugiuosi, kad jis ilsisi, o liepsnelė jo gerumo iki šiol rusena artimųjų širdyse.

V. Ruzgas, ištrauka iš knygos "Atsiminimai": "Pragyventos darbų dienos yra gyvenimo, epochos metraščio puslapiai, iš kurių susideda sodžiaus ir krašto istorija. Norint tokį metraštį parašyti, reikia pragyventi nemažai metų, mylėti ir puoselėti savo gimtinę darbais, turėti kantrybės ir lyrikos jausmą... Nuoširdžiu ir tyru varpeliu skamba autoriaus eilėraščių eilutės, rašytos pačiam sau, atitrūkus nuo darbų, kasdienybės, skirtos Žemei ir Tėviškei. Tai pavyzdys visiems mums, kad reikia visada rasti laiko grožiui ir švelnesniam jausmui, brandinti savo dvasinę kultūrą."

Juozo Bartašiaus kūryba

"Pavasarėjant"

Koks pagauna tada jausmas,
Kai Saulutė tirpdo ledą,
Ir apleidžia širdį skausmas
Širdy vietos nesuradęs.

Norisi išklyst su vėju,
Pasvyruoti su berželiais.
Bet kažkas lauku atėjo
Tai pavasarėlis žalias.

----------------***----------------

Prie baltojo beržo kamieno
Po žaliuoju jo vainiku
Man menasi prabėgę dienos
Vargingos jaunystės laikų.

Tu - beržas - svyruosi palaukėj
Tau paukščiai dainų daug čiulbės
Pažįstamas balsas man šaukia
Tai balsas - žemelės širdies.

Ir noris sušukti,-
O aukšta Dangaus mėlyne
Neviliok Tujen, man svaigsta galva.

Turiu aš žemėje augantį Liną
Kurs žydi Tavo mėlynumo spalva.


"Dariui ir Girėnui"

Mes esame draugai
Dirbkim visi kartu
Ir skatinkim meiliai
Mes Jaunąją Kartą!
Mokykimės iš spaudos,
Kaip mylėti šalį,
Kaip pagerbti Didvyrius!
Meilė daug ką gali!
Apie Darių ir Girėną
Paklausykite draugai,
Pasakysiu kartą vieną,
Kad jie žuvo garbingai!
Kai pakilę į erdves
Su audrom kovojo,
Kad Soldino miškai
Jiems kelią pastojo.
Kad ne niūrieji miškai,
Lemtis nelauktoji,
Būt pamatę Lietuvos
Sūnų ir artoją.
Garsiai šauktume Valio!
Už jų narsų žygį,
Žalioj lankoj būdami
Drąsuolius išvydę.
Stepas - Stasius - du vardai
Mylėjo jie Tėviškę karštai!
Ir nors jie suglaudė sparnus,
Jųjų vardas amžiams bus.

Mieli broliai ir sesutės,
Negana liūdėti...
Neužmiršti jų vardų
Reik eiles sudėti!
Jei kas žinote gražiau,
Tai nereikia slėpti.
Taigi nuoširdžiai prašau
Gausiai atsiliepti.

p.s. Ir vėl pabaigai, tarp kitko... mane šokiravo vienas faktas, kurį perskaičiau knygoje - mano prosenelis mirė sausio 23 dieną. Būtent tą dieną, po 61-erių metų pasaulį išvydau aš. Keistas sutapimas, bet esu įsitikinusi, kad niekas šiame pasaulyje nevyksta be priežasties...

Žmogus iš La Mančos

Ekspromtu Mildos pasiūlyti bilietai į Nacionaliniame dramos teatre vykstantį spektaklį "Žmogus iš La Mančos" ketvirtadienio vakarą man galiausiai suteikė progą susipažinti su Don Kichotu. Gal pasirodysiu neišprususi, tačiau nei knygos neskaičiau, nei filmo apie Don Kichotą nemačiau. Ir labai labai dėl to džiaugiuosi. Džiaugiuosi, kad neturėjau savo nuomonės apie šį veikėją prieš spektaklį. Nebuvau nei nusistačiusi prieš Don Kichotą kaip beprotį, nei mėgau jį už tai, kad jis nepaiso aplinkos ir siekia savųjų tikslų!

Adolfas Večerskis apie šį spektaklį kalbėjo taip:
"Man Don Kichotas įdomus kaip idėja žmogaus, kuris negali išsakyti tikrosios tiesos, nes aplinka nenori jos girdėti. Aplinka kiekvieną tokį Don Kichotą, kas jis šiandien bebūtų - ar šiuolaikinis mokytojas, gydytojas, menininkas - spaudžia į kampą ir sako: "nešnekėk ir daryk taip, kaip visi daro, tuomet viskas bus gerai". Aš tuo netikiu. Dabartinis mūsų gyvenimas reikalauja atsigręžti ir rasti meilės sau, nes meilė sau pagimdo meilę savo artimui, kaip biblijoje. Šiandien paniekinti prigimtiniai, šventi dalykai, todėl tenka grąžinti tą laiką, kuriame buvo Don Kichotas - tikėjimas ir tiesa. Mūsų spektaklyje miršta ne Don Kichotas, bet Cervantesas - žmogus, kurį valdė idėjos. Ir lieka mums visiems idėja - Don Kichotas ir "kiekvienam sava Dulsinėja". Man atrodo, kad tai ir yra vienas iš šito spektaklio motto. Tai yra tikėjimas, viltis ir pirmapradė meilė."

Man patiko :) Don Kichotas man neatrodo beprotis, o Tautvydas sakė, kad tokių veikėjų labai daug adresu Vasaros 5 :) :) :)

Ir visgi spektaklis puikus. Aktoriai talentingi, tik šiek tiek nusivyliau, kai pamačiau, kad vietoj Ingos Jankauskaitės Dulsinėjos vaidmenį atliks Vaida Genytė.
Iš visų Herojų labiausiai man patiko Sanča :) Vaikščiojanti ir kalbanti patarlių knyga. Viena jų: "Net Paryžius nepadarys iš avižos ryžiaus :)"

O dabar ne į temą. Tiesą pasakius, siaučiant visuotinei pandemijos panikai, maniau, kad spektaklyje bent jau trečdalis žiurovų bus užsidėję kaukes (paskutinis mados klyksmas), tačiau teko nusivilti. Kaukes turėjo tik dvi merginos. Atrodė kvailai. Na, bet sakoma, kad atsarga gėdos nedaro :)

Blog'o gimimas

Tikriausiai kiekvienas blog'as prasideda nuo savo atsiradimo istorijos. Na nejaugi pradėjęs rašyti nemotyvuosi skaitytojui, kodėl taip elgiesi. Vieni rašo kulinarinius receptus, nes labai mėgsta gaminti, kiti talpina savo šeimos gyvenimo akimirkas, nes šeima yra jų gyvenimo varikliukas, o tretieji būdami labai nagingi pateikia įvairiausių darbų darbelių gamybos procesus.

Galvojau ir galvojau, ką aš norėčiau rašyti blog'e, jei tokį turėčiau... Kaip iškepiau skanų obuolių pyragą? Ne... niekam nebus įdomu skaityti, juk visi norės jo paragauti :) O štai vakar vakar vakare...
...galiausiai ir mane aplankė mūzos! Guliu sau lovoj, jau lyg ir snaudžiu ir šast mintis, kad noriu pasigirti... dar nežinau kuom, bet labai noriu... Tautvydo jau niekuo nenustebinsiu, tai nusprendžiau jo ir nežadinti...

Noras tiesiog girtis. Keistai skamba, ar ne? Tačiau mama neleis sumeluoti, kad nuo pat mažų dienų buvau pagyrūnė. Ir kolegos darbe šiandien tikriausiai jau atsidūsta, kai aš pradedu postringauti: "o aš tai..." arba "o pas mane tai..."

Hmmm... gal kiti pavadins tai tiesiog faktų pateikimu, išsipasakojimu, bet aš tai vadinsiu pasigyrimu, nes aš save laikau pagyrūne ir man visiškai dėl to negėda :)
Vat štai jums ir istorija :) Užteks man girtis ir rodytis žmonėms per skype, el. laiškais lįsti visiems į akis. Girsiuosi čia. Girsiuosi apie viską. Ir tai tikriausiai priklausys nuo mano pačios nuotaikos, oro sąlygų ar gyvenimo aplinkybių. Girsiuosi apie tėčio piešinius, savo ir mamos siuvinėjamus darbus ir netgi apie pačios paruoštą kulinarinį šedevrą, kad ir tą patį obuolių pyragą.
O jei kam nors mano pagyros nepatiks, galės tiesiog čia neužsukti, o aš jausiuosi rami, kad niekam nelendu į akis :)))

Istorija papasakota ir aš galiausiai pasigyriau, kad turiu savo blog'ą :)

Labiausiai man patiko galvoti savo virtualiems namams pavadinimą.

Parnaso seserys - mūzos. O jos pastaruoju metu vis dažniau sukiojasi aplink ...